Taip, taip, taip. Mes pagaliau įvykdėme savo svajonę eiti į vaikų namus. Jau nebežinau kiek kartų į juos ėjome … turbūt kokį nioliką. Einame aš (Simona), Goda, Renata, Alvigita, Ieva ir Tomas su Jurgita (jiedu ne bebrai). Kiekviena antradienį ir ketvirtadienį įlipame į 12 autobusą ir riedame į vaikų namus. Atėjusios padedame vaikams paruošti namų darbus, o vėliau einame į kiemą ir tiesiog linksminamės žaisdami įvarius žaidimus. Jau susidraugavome su tais vaikais, kelios jau turi net savo numylėtinius.
Vaikai, rodos, visuomet džiaugiasi mūsų draugija. Tiesa, kai kurie vaikai vis dar nepriprato mūsų vadinti skautais ar mūsų vardais, todėl vadina mus studentėmis … Kai jie mus taip pavadina, skamba tikrai juokingai.
Mes visos džiaugiamės, galėdamos juos lankyti, jiems padėti,. Tie vaikai tokie energingi ir tokie žavingi, kad įsėdę į autobusą, riedantį atgal į namus, mes niekaip negalime atsikalbėti – vis dalijamės įspūdžiais…