„Brangindamas savo garbę pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti visus skautų įstatus ir įsakymus“ – ištaręs šiuos žodžius skautas priklaupia ir pabučiuoja Lietuvos vėliavą, o po to draugystės mazgu Žemaitijos skautų organizacijos skautininkas jam užriša skauto kaklaraištį. Po metų ar kelių, įveikęs nelengvą skautybės iššūkių kelią, tas pats skautas jau duoda patyrusio skauto įžodį ir atnaujindamas tai, ką pasižadėjo anksčiau, dar ištaria kelis labai reikšmingus žodžius, kuriais įsipareigoja stengtis būti pavyzdžiu jaunesniam skautui.

Šias akimirkas skautai prisimena visą gyvenimą, o ant kaklo nešioja duoto įžodžio simbolį – skautišką kaklaraištį. Skauto kaklaraištis – geltonos spalvos su vyšninės spalvos krašteliu, simbolizuojančiu kitą skautavimo etapą – patyrusio skauto, link kurio prasideda kelionė nuo tos dienos, kai duodamas skauto įžodis. Patyrusio skauto kaklaraištis yra vyšninės spalvos su violetiniu krašteliu – tokios spalvos kaklaraištį nešioja skautai vyčiai, o patyrusios skautės kaklaraiščio krašto spalva, simbolizuojanti kitą skautavimo etapą, yra mėlyna – tokios spalvos kaklaraištį nešioja vyresniosios skautės. Taip, kaip kiekvienam svarbiam gyvenimo įvykiui reikia pasiruošti, taip ir įžodžiams skautai ruošiasi metus, o kartais ir kelerius.

Žemaitijos skautų organizacijos Valdyba vieną savaitgalį skyrė bendram tikslui – kaklaraiščių siuvimui, kurio akimirkomis čia ir dalinamės.