Patyriminė vadovų stovykla „Tundra 2009“

  Labiausiai kankino klausimai: „Kas bus? Ar bus
labai sunku? Ar aš ištversiu?“. Prigąsdinti bet savim tikintys, mes
gulėjome ant šaltos žolės ir laukėme. Laukėme nežinomybės… Daug
įvairių žmonių, daug minčių. Kažkurie sukaustyti baimės tylėjo, kiti
bandė išsišnekėti ir pasidalinti patarimais kol dar nevėlu. Treti
miegojo: taupė savo jėgas, kaip mes sakėme, „ didžiajam  išbandymui“ .
Ir štai prasidėjo. Taip mes pradėjom nykti: po du, dar po du, vis
mažėjom, mažėjom, kol ant žolės liko gulėti paskutiniai žmogeliukai.
Girdėjosi tik Giešo ir Valdemaro rėkimas. Paskutinė likusi grupelė iš
to jaudulio nebežinojo ką daryti. Ar siūlytis eiti patiems, ar dar
palaukti ir pažiūrėti kas bus. Mano reakcija buvo įdomi. Važiuodama į
Tundrą galvojau, jog visą laiką tirtėsiu iš baimės. Tuo momentu, kai
jau buvau stovykloje, to kažkodėl norėjosi. Norėjau eiti ten pirma,
išgirsti Giešo rėkimą, gauti malką, kažką daryti, bėgti, rėkti,
statyti, norėjosi kažko neįtikėtino. Daug dalykų nepamenu. Nepamenu,
kaip mus paskirstė į skiltis. Nepamenu pirmosios stovyklos atidarymo
rikiuotės. Net tiksliai nepamenu, kokiomis dienomis kokie įvykiai buvo.
Diena ir naktis susimaišė. Pirmoji diena (ar naktis) buvo nuobodoka.
Jei nebūtų tos kulminacijos, kai miegojome, tai gaisro, pradžia būtų
buvusi labai nuobodi. Skilties bendravimas buvo tik iš reikalo, kad
pasistatytumėme pastovyklę, ir tai nebuvo labai šaunu, nebuvo gera
pradžia skilčiai formuoti, ir susibendrauti- o to tikrai reikėjo
.Juokingiausia buvo tai, kad pirmą dieną statytą pastovyklę dar bandėme
pabaigti iki pat stovyklos pabaigos, o kai jau viskas buvo beveik
idealu, turėjome viską sugriauti.
Stovyklos pabaigoje pamėgau Arvydo švilpukus. Jie reiškė kažką
naujo, gero arba kaip tik blogo, bet naujienos, tai buvo tai, kuo aš
gėrėjausi tą savaitę. Dažnai jaučiausi hyperaktyvi. Buvo  keista, nes
visi pavargę, jau vos paeidami norėdavo stoti, o aš norėjau judėti
toliau, toliau, eiti dar kartą. Aišku, šitas hiperaktyvumas buvo ne
visą laiką. Sunkiausia buvo antrąją dieną. Kažkur į Palangą išskridusi
buvo mano nuotaika ir entuziazmas. Nepamenu ar gavau kiaušinį tą dieną,
bet jis man tikrai kėlė nerimą. Bet man pasisekė. Eidama į žygį,
prisirišau puoduką prie savęs, į vidų įsidėjau maišelį, į jo vidų
suvyniojusi kiaušinį. Žygyje kiaušinis iškrito. Pastebėjau tai tik po
kurio laiko. Mano laimei, Arvydas, kai grįžome iš žygio, leido
kiaušinius padėti į vietą.. Buvo tikrai nuostabu. Nereikėjo bijoti jo
sutraiškyti. Nebereikėjo bijoti 10ties kiaušinių. Ir vėl vakare
jaučiausi hyperaktyvi. Bet vis tiek, kad ir kiaušinių nebebuvo, reikėjo
tylėti. Tundra mane išmokė, kad ir tyla gali būti daug naudingesnė už
žodžius. Kad žodžiai turi būti gražesni už tylą.
Dar pamenu, kai ruošdavome valgį ir su sesėmis pasakodavome viena
kitai apie savo močiutes, kurios gamina tik manų košę. Tas laisvas
laikas, pašnekesiai tikrai padėdavo.
Mano manymu, trūko refleksijų vien skilčiai. Visa skiltis tiesiog
tryško noru išsikalbėti, pasakyti ką jaučia tarpusavyje, ne visiems
matant ir girdint. Deja, tam nebuvo laiko.
Daug dalykų dabar, kai pagalvoju, galėčiau ten pakeisti. Ne vien
savo elgsenoje, tarkim skiltyje, ar kai kuriose situacijose. Bet tam ir
buvo Tundra. Kad įgytum patirties ir suvokimo.
Labai miela prisiminti, kaip visi vadovai ir stovyklos nariai
gulėjome prie trijų kryžių ir siuntėme ratu vieną sausainį. Motyvacija:
Kas suvalgys paskutinį gabalėlį sausainio, darys 100000 pritūpimų.
Didžiavausi šita savo idėja, nes ji visiems pakėlė nuotaiką. Deja, nei
vienas nepamena kas suvalgė paskutinį kąsnį. 😀
Buvo valandų, kai nenorėjau nieko. Šlapia, sušalusi, pavargusi
jaučiausi, bet nepasidaviau niūrioms mintims. Neleidau lietui gadinti
visos stovyklos. Buvo valandos, kai jaučiausi kaip nuobodžioje
pamokoje. Užuot pamenu, kad didžiausią šypseną tą savaitę išspaudė mums
užmigdyti paleista lopšinė. Parodijų šou tesėsi. 😀 nuotaika vėl buvo
pataisyta.
Dabar, pagalvojus apie Tundrą, vien geri atsiminimai. Žinau, kad
šita stovykla man padėjo daug ką suvokti ir sužinoti. Naudojuosi
patirtim dabar ne vien skautaujant, bet ir gyvenime. Jei dabar lieptų
atsukt laiką atgal, tikrai važiuočiau į Tundrą. Daug ką keisčiau,
bandyčiau elgtis kitaip, o gal net specialiai priešingai, pažiūrėti,
kaip reikia elgtis ir kas būna visokiose situacijose.
Esu visiems labai dėkinga, už tokią stovyklą.
Už tai, kad ir kaip mes būtumėm nusikaltę,  visi mums vis dėl to
padėdavot.
Esu labai dėkinga už tai kad jūs esat, už viską.
Už tai kad suteikėt mano gyvenimui daug naujų spalvų.

                        Sese Audra