2008 – 08 – 02-08
Mažeikių raj., Dagilių kaim. (Renavas)

„O Renave, Renavo miškai!…“

Ir vėl vasara! Ir vėl stovykla! Ir tikrai džiugu, bent jau
stovyklautojams! (Gal tik stovyklos viršininkui, komendantui,
organizatoriams buvo širdy neramu ir prieš miegą rožinius pirštais
gniaužė. J)
Jau keturias dienas prieš prasidedant stovyklai išvyko desantas
nudirbti didžiausius ir sunkiausius darbus. Tik va, kilo vienas
nesusipratimas – br. Andrius, „Kam statyti, jeigu Andrius vis tiek
perdarys“. J Bet svarbiausia šioje stovykloje išdygo kareliškieji
apartamentai – nauji sėdimi tualetai su dangčiais!
Pagaliau, rugpjūčio 2 dieną, kas autobusais, kas mašinom, o kas
susitranzavusios traktorių (s. Renata, s. Laima ir s. Jurgita), atvyko į
gražias, Renavo apylinkes. Pusantro šimto skautų, jų draugų ir svečių
stovykloje praleido kupiną nuotykių savaitę. O nuotykių buvo tikrai,
daug ir įvairių.
Stovyklautojai atlikdami gerąjį darbelį, „šukavo“ Renavo pakeles ir
pamiškes, rinkdami šiukšles. O po sunkių darbų lietuje, pasidovanojo
skautišką koncertą Renavo dvare.
Mokėsi skautoramos metu suteikti pirmąją pagalbą, sėlinti, rišti
mazgus ir pan. Orientacinio žygio metu ugdė savo ištvermę ir sumanumą.
Stovyklos metu širšės bandė mums įrodyti, kad pievos šeimininkės
yra jos, o ne mes. Todėl vyr. skaut. s. Virginijai visos stovyklos metu
teko bėgioti su tūtele rankose nuo įgėlimų.
Ta kova su pievos šeimininkėmis ne kiek nenustelbė „Pragaro“.
Broliai vyčiai „užkūrė pragarą“ – mažas tvenkinys stovyklavietės
pakraštyje tapo tikra velnių pekla, kurios vyriausias velnias buvo br.
Arvydas (su nuostabia raguoto ir garbanoto blondino šukuosena). Tai
buvo sukurto žaidimo pabaiga, kurią perėjus gaunama gyvybė. Tai bent
išbandymai teko dalyviams: vandenyje tūpinėjant dainuoti „Du
gaidelius“, purvo angelai, bučiniai kirviui ir malkoms, bei nuostabi
vandens čiuožykla į pragarą ir sunkus kopimas purvu iš pragaro!
Keletas frazių iš „Pragaro“:

º º º
– Gulk, daryk angelą! Ko čia guli? Kas tau leido gulėt? Greitai
ropok!
Sakyk, myliu malką aš labai, pabučiuosiu ją staigiai! Bučiuok malką!

º º º
– Sakyk, gailiuosi už nuodėmes!
– Gailiuosi…
– Ką sakei, negirdžiu!
– Gailiuosi!!!
– Kas pragare už nuodėmes gailisi?! Šliaužk!

º º º
– Šliaužiam! Šliaužiam, neropojam! Greičiau, mano babūne be galinių
kojų greičiau juda, negu tu!

Buvo ir keistų nutikimų. Raporto metu, stovyklos komendantas br.
Andrius Byčius, pamiršo savo pavardę, keista, bet ko tik neatsitinka iš
jaudulio „raportavo skautas vytis br. Andrius Bytis“ – surimavo. J
Sesių pastovyklė taip mylėjo stovyklos komendantą, kad į rikiuotę
žygiavo su būtent jam skirta daina:
„Aš mačiau, Byčius ėja su kita merga, supykau, negrįžau širdį
suspaudė
Monis nėr, Byčiau nešvilpauk, nešvilpauk daugiau…“
Brolių pastovyklės broliukai, dėl užmaršumo vietoj kepurių ar
aplaidumo, rikiuotės metu, dėvėdavo dubenėlius.
Tačiau, didžiausio dėmesio susilaukė kandidatai į vyčius br.
Valdemaras ir br. Jožikas. Kam jų gaila buvo, o kas pasijuokti turėjo
iš ko. „Keistuoliai“ – vieną naktį ąžuole braška ir prisirišę jame bandė
miegoti, kitą nekalbėjo su niekuo, o dar kitą liftą vidurį stovyklos
pasistatė, tik įdomu į kelintą aukštą bandė pakilti?
BET SVARBIAUSIA! Tiek laukė skiltininkai grįžtančių brolių vyčių po
įžodžio, kad prisipynę ąžuolo vainikų tarp jų ir užmigo po ąžuolu. Jų
dėka ir visa stovykla pramiegojo brolių pasitikimą. Na bet svarbiausia,
kad broliai buvo pasveikinti!
Nors ir didžiąją dalį stovyklos lijo lietus, tačiau jis mums
nesutrukdė parsivežti įsimintinų nuotykių iš stovyklos.
Pat. sk. s. Jurgita